Primenamos saugaus elgesio ant ledo taisyklės: kada ledas laikomas tvirtu ir kaip elgtis nelaimės atveju
Specialistai primena, kad žmogų išlaikančiu laikomas ledas, kurio storis viršija 7 cm. Norint, kad paviršius atlaikytų žmonių grupę, storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm. Pabrėžiama, jog patikimas ledas būna melsvo ar žalsvo atspalvio, o matinė balta ar gelsva ledo spalva rodo jo netvirtumą. Ploniausias ir trapiausias ledas paprastai susidaro vietose, kur įšąla šakos, lentos ir kiti daiktai, taip pat šalia krūmų, medžių, nendrių, upelių žiočių, šaltinių ar nuotekas išleidžiančių gamyklų.
Prieš žengiant ant užšalusio vandens telkinio, rekomenduojama įsitikinti, ar yra pramintas, jau kitų žmonių išbandytas takas, ir, jei įmanoma, juo sekti. Einant ledu, siūloma neštis tvirtą lazdą ir ja nuolat tikrinti paviršiaus stiprumą. Pastebėjus, kad po lazdos smūgio pro lede atsiradusią skylutę ima sunktis vanduo, patariama nedelsiant grįžti į krantą. Judėti ant ledo patariama čiuožiant, neatitraukiant kojų. Slidininkams rekomenduojama atsisegti slidžių tvirtinimus ir slidžių lazdas laikyti rankose taip, kad prireikus jas būtų galima greitai paleisti.
Jei ledu eina grupė žmonių, raginama laikytis ne mažesnio kaip 5 metrų atstumo tarp asmenų. Vengiama turėtų būti vietų, užverstų sniegu ar užpustytų pusnynų, nes po sniegu ledas paprastai būna plonesnis. Ypač neatsparus ledas dažnai būna arčiau kranto, kur galimi įtrūkimai. Akcentuojama, kad didelį pavojų kelia atodrėkio metu suminkštėjęs ledas. Suaugusieji raginami nepalikti vaikų vienų, nes šie dažnai linkę žaisti ant užšalusių vandens telkinių.
Jeigu žmogus vis dėlto įlūžta, jis raginamas neprarasti savitvardos, neplaukti tolyn, o bandyti išsiropšti ta kryptimi, iš kur atėjo. Patariama nesikapanoti staigiais judesiais ir visu svoriu neužgulti ledo krašto. Siūloma plačiai išskėsti rankas ant ledo, krūtine kuo daugiau atsiremti į ledo paviršių ir pamažu užkelti vieną, paskui kitą koją. Užlipus ant ledo, stotis nerekomenduojama – saugiau nuo eketės nusiridenti kuo toliau atgal tuo pačiu maršrutu, tik pasiekus krantą bėgti į šiltą vietą sušilti.
Pamačius skęstantį žmogų, siūloma jam šūktelėti, kad pagalba jau teikiama, ir veikti kuo skubiau, nes žiemą vandenyje žmogus labai greitai sušąla, o šlapi drabužiai apsunkina išsilaikymą paviršiuje. Artintis prie eketės patariama šliaužiant, išskleidus rankas, o galint – po savimi pakišus slidę ar lentą. Priartėti prie pat eketės krašto nerekomenduojama, nes čia ledas ypač trapus. Manoma, kad ledas patikimiau laiko žmogų maždaug už 3–4 m nuo eketės, todėl skęstančiajam patariama tiesti slidę, slidžių lazdą, lentą, mesti virvę ar tvirtai surištus šalikus. Jei gelbėtojų yra keli, jie gali atsigulti ant ledo, paimti vienas kitą už kojų ir sudaryti gyvą grandinę iki eketės.
Ištraukus nukentėjusįjį ant ledo, rekomenduojama kartu su juo šliaužiant atsitraukti nuo pavojingos vietos ir kaip įmanoma greičiau nugabenti į šiltą patalpą. Ten skendusįjį patariama nuvilkti šlapus drabužius, aprengti sausais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą ir duoti karštos arbatos. Ši informacija pateikiama Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pasvalio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vardu.